Meniu - LT

 

TAKSAS

Urvinis; Tinkamas auginti mieste; Laikytinas kambaryje;
Medžioklinių šunų veislių grupė. Judrūs, aktyvūs, drąsūs, bet gana santūrūs. Nuo pat mažens reikia griežtai auklėti, antraip būna labai užsispyrę bei aikštingi. Judesiai laisvi, grakštūs, laikysena ir eisena išdidi. Pagal vokiečių pasiūlytą ir FCI užregistruotą veislės standartą, skiriamos 2 taksų grupės: pagal plaukus ir pagal šunų ūgį. Kiekvienoje šių grupių yra po 3 taksų atmainas: pirmojoje - trumpaplaukiai, ilgaplaukiai ir šiurkščiaplaukiai, antrojoje - didieji, (tiesiog taksai), vidutinieji (nykštukiniai) ir mažieji (triušiniai). Vienspalviai taksai būna rausvai rudi, rausvai geltoni, juosvai geltoni; vienspalviai labiau vertinami, o vertingiausiais laikomi tamsios, rausvai rudos spalvos šunys. Tokių šunų nosies veidrodėlis ir nagai juodi. Dvispalviai taksai būna juodi ir rudi (kakavos spalvos), pilki su rausvu ar rūdžių spalvos įrūdžiu virš akių, snukio šonuose, ant apatinio žandikaulio, gerklės, vidinėje ausų pusėje, krūtinės priekinėje dalyje, aplink išangę, ant kojų ir letenų. Juodų ir pilkų šunų nagai juodi, rudų - rudi. Taksai dar būna margi: lopėti (marmuriški), dryži (tigriški). Marmuriškų šunų pagrindinė spalva rusva, pilka, net balta; dėmės tamsiai pilkos, rudos, rausvos arba juodos. Be to, būtinai turi būti įrūdis ir juodi nagai. Trumpaplaukį taksą kiekvieną dieną būtina valyti specialia pirštine. Ilgaplaukio ir šiurkščiaplaukio šuns kailį kasdien reikia šukuoti šukomis ir šiurkščiu šepečiu.
Šios veislių grupės Šunys yra tvirtos konstitucijos, žemaūgiai, trumpakojai, ilgaliemeniai, kresni, raumeningi. Raumenys, ypač pečių, dilbių ir šlaunų, tvirti. Didžiojo (arba tiesiog takso) patino aukštis ties gogu 22-27 cm, kalės - 20-25 cm, nykštukinio patino 16-21 cm, kalės – 14-19 cm, triušinio patino 12-15 cm, kalės - 10-13 cm. Strėnos neturi būti aukščiau nei gogas. Stoto indeksas 155-170. Suaugusių taksų (ne jaunesnių kaip 12 mėn.) masė: didžiojo (atitinkamai patino ir kalės) - 7 ir 6,5 kg; nykštukinio - iki 7 ir iki 6,5 kg, triušinio - iki 4 ir iki 3,5 kg. Suaugusio nykštukinio takso krūtinės apimtis - 35 cm, triušinio ~ 30 cm. Galva ištįsusi, pleištiška; iš šono ir iš viršaus - siaurėjanti nosies link. Kakta plokščia arba iškiloka, tolygiai, be pakakčio pereina į ištįsusį, smailų, su maža kuprele snukį. Snukio ir kaktos linijos lygiagrečios. Antakių lankai iškili. Lūpos gerai dengia apatinį žandikaulį, nenukabusios, jų kampučiuose - nedidelė klostė. Nosies veidrodėlis gana didelis, šnervės plačios. Rudų šunų nosies veidrodėlis rudas, kitų spalvų - juodas (rausvų ir geltonų gali būti ir rudas). Galva iškelta aukštai. Akys vidutinio dydžio, ovalios, įkypos, visų spalvų šunų blizgančios, rudos arba tamsiai rudos (marmuriškų šunų akys gali būti skirtingų spalvų - viena arba abi žydros). Žvelgia žvaliai, nepiktai. Dantys balti, tvirti, tankiai suaugę, sankanda žirkliška. Ausys nukabusios, be klosčių, vidutinio ilgio (beveik siekia nosies galą), plonos, minkštos, judrios, išaugusios aukštai, netoli pakaušio, galai apvalaini, priekiniai kraštai prigludę prie skruostų. Kaklas stamantrus, gana ilgas, judrus, raumeningas, su ryškiu gogu; platėja pečių link. Krūtinė plati, didelė, palyginti ilga, tolygiai pereina į pilvą, krūtinkaulis ilgas, atsikišęs. Krūtinės apačia žemiau alkūnių - siekia beveik pusę dilbių. Gogas aukštas, ilgas, iškilęs virš nugaros linijos. Nugara tiesi, plati, ilga, raumeninga, tolygiai pereina į juosmenį. Juosmuo iškilokas, platus, raumeningas. Strėnos ilgos, plačios, apvalainos, raumeningos, gana nuolaidžios, sėdmenų gūbriai ryškūs. Pilvas kiek įtrauktas. Priekinės kojos storos, stamantrios, raumeningos. Mentės ilgos, įstrižos, plačios, prigludusios prie krūtinės ląstos, jų raumenys standūs, ryškūs. Petikaulis tokio pat ilgio kaip mentė (tarp jų - status kampas). Alkūnės prigludusios prie liemens ir atgręžtos atgal. Dilbiai trumpi, labai raumeningi, iš priekio atrodo beveik tiesūs, šiek tiek pakrypę į vidų, iš šono - tiesūs. Riešų sąnariai arčiau vienas kito negu alkūnių sąnariai. Plaštakos trumpos, tvirtos, lygiagrečios (praskėstos ne daugiau kaip 10°), iš šono atrodo stačios ar kiek pasviros. Užpakalinės kojos tiesios ir lygiagrečios, standžios ir raumeningos, iš užpakalio atrodo skėstos. Šlaunys tvirtos, raumeningos, ilgos. Blauzdos trumpos, raumeningos, su šlaunikauliu sudaro statų kampą. Kulno sąnariai ryškūs, su kyšančiais kulnakauliais; slėsnos palyginti ilgos, didelės, stačios arba nuožulnokos. Priekinės letenos plačios, užpakalinės - mažesnės ir siauresnės, tvirtai sugniaužtos, pirštai tvirtomis pagalvėlėmis ir trumpais, tvirtais nagais. Uodega kardiška, ties pagrindu stora, tolyn plonėja, galas siekia slėsnas; uodegos pagrindas yra tarsi nugaros tąsa. Šuo uodegos neiškelia aukščiau nugaros. Oda plona, elastinga, standi, be klosčių. Trumpaplaukių taksų plaukai trumpi, tankūs, šiurkštoki, prigludę prie liemens, blizga. Uodegos apačioje plaukai ilgesni ir šiurkštesni, galvos ir ausų - trumpesni, keteros ir nugaros 1-2 cm ilgio. Ilgaplaukių taksų plaukai ilgi, tiesūs, minkšti, su pavilne, blizga. Ilgesni gerklės, visos apatinės liemens dalies, ausų ir užpakalinės kojų pusės (sudaro gražias pašukas). Ilgiausi yra uodegos apačios plaukai. Galvos plaukai trumpi. Šiurkščiaplaukių taksų plaukai šiurkštūs, tiesūs, tankūs, neilgi ( ~ 3 cm ilgio), su tankia pavilne; virš akių esti antakiai, ant snukio - ūsai ir barzda. Kaukolės smegeninės dalies ir ausų plaukai trumpesni, uodegos - trumpėja galo link, be nuokaros.
Trūkumai ir ydos: per ilgos kojos; labai įlinkęs liemuo; strėnos aukščiau už gogą; stoto indekso, konstitucijos nukrypimai; nervingumas, bailumas; didžiųjų taksų ūgis 1-2 cm didesnis už standartinį; mažųjų taksų - 1 cm mažesnis ar didesnis už standartinį; oda su klostėmis; ryškus pakaktys; iškila, plati kakta; atsikišę skruostai; nulinkusi, riesta nosies nugarėlė; putlios lūpos; pernelyg didelės arba mažos, su klostėmis, smailiais galais, žemai išaugusios, storos, nulinkusios ant kaušelių, nusvirusios į šalis ausys; mažos, apvalios, išverstos, tiesios, geltonos, žalsvos akys; nežirkliška sankanda; trumpas, žemai išaugęs, apskritas arba pernelyg plonas, nulinkęs, su nuodriba kaklas; siaura, nesiekianti alkūnių krūtinė; menkas arba pernelyg atsikišęs krūtinkaulis; per trumpas juosmuo; itin nuolaidžios strėnos; pernelyg įtrauktas, nudribęs pilvas; įstrižai laikomos alkūnės, pernelyg suglausti riešai; skėstos arba šleivos plaštakos; pernelyg suglaustos, ratlankiškos užpakalinės kojos; neraumeningos šlaunys; neryškūs, suglausti kulno sąnariai, plokščios letenos, išskėsti pirštai; pernelyg stora, plona ar ilga, aukštai išaugusi, pjautuviška, kabliška, žiedu susukta uodega; trumpaplaukių taksų ilgi (keteros ir nugaros ilgesni kaip 2 cm) arba trumpi (keteros ir nugaros trumpesni kaip 1 cm), blausūs, minkšti arba pernelyg stangrūs, reti, banguoti (nugaros ir strėnų) plaukai; neplaukuoti ausų galai, plikos vietos; ilgaplaukių taksų banguoti, pernelyg vešlūs letenų plaukai; vienodo ilgio viso kūno plaukai; garbanoti, reti uodegos, ausų plaukai; šiurkščiaplaukių taksų ilgi (iki 4 cm ir ilgesni), reti, minkšti, banguoti, garbanoti plaukai, pavilnės stoka (prieš pat parodą apkirpti šunys diskvalifikuojami); nedidelė balta dėmė ant krūtinės bei dėmelės ant letenų; dvispalvių taksų pernelyg daug įrūdžio; juoda arba ruda spalva be įrūdžio; rudas nosies veidrodėlis ir nagai (išskyrus rausvai rudus): glebi, su klostėmis oda.
Į taksus panašūs šunys jau prieš kelis tūkstantmečius buvo vaizduojami senovės Egipto freskose, Asirijos bareljefuose. Taksą primenančio šuns atvaizdas rastas Egipto faraono Tutmozio III (1525-1473 m. pr. Kr.) mauzoliejuje. Taksų kilmės teorijų yra daug. Buvo manyta, kad taksai kilo iš kažkada Vokietijos kalnuose gyvenusių mažų kreivakojų šunų. Ilgai taksai buvo kildinami iš senonvės Egipto paminkluose vaizduojamų kreivakojų šunų. Pasak dar vienos teorijos, taksai kilo iš senuosiuose vokiečių įstatyminiuose aktuose (VI a.) minimų bebrinių šunų, tačiau paaiškėjo, kad tuo metu taip vadinti visi šunys, su kuriais buvo medžiojami bebrai, ūdros, lapės ir barsukai. Dabar įsigalėjusi nuomonė, kad taksų protėviai yra trumpakojai vokiečių skalikai daksbrakai (vok. Dachsbracke), o taksų tėvynė - Vokietija. Dabartinę šių šunų išvaizdą sukūrė vokiečių šunų augintojai. Vokiečių k. Dachschund reiškia šunį, su kuriuo medžiojami barsukai (vok. Dachs - barsukas). Vakarų Europos kinologų nuomone, brakų kojų iškrypimas ir sutrumpėjimas yra patologinis pokytis, būdingas ne tik šunims, bet ir kitiems naminiams gyvuliams, ir šis pokytis yra paveldimas. Be to, buvo pastebėta, kad taksai labai panašūs į skalikus, nors ir nėra grynakraujai jų palikuonys. Tiesa, skirtingai negu skalikai, taksai nėra bandos šunys - jie individualistai. Sekdami žvėries pėdsakais, taksai ne visada loja (ypač kai žvėris toli, jo nematyti). Gana monotoniškas šių šunų lojimas menkai teprimena skalikų skalijimą. Taksų snukis, palyginti su skalikų, gana smailus ir ilgas, be to, taksai mėgsta galynėtis su žvėrimis urvuose. Antra vertus, visus šiuos tik taksams būdingus bruožus galėjo lemti ir kryptinga atranka.
Rašytinių šaltinių, mininčių taksų veislės formavimosi pradžią, nėra išlikusių. Tyrinėjant Vokietijos muziejuose esančius paveikslus, kuriuose vaizduojami taksai, galima prieiti išvadą, kad veislė pradėjo formuotis XVI a., o baigė - XVII a. Pirmą kartą dabartinės išvaizdos taksas pavaizduotas 1561 m. Žako Folio paveiksle "Venera". Beveik atitinkantis dabartinio standarto reikalavimus taksas nutapytas 1719 m. K. Flemingo ir Žano B. Obri paveiksluose.
Po pirmosios Vokietijos šunų parodos (1863 m. Hamburge) imta planingai veisti grynaveislius šunis. 1879 m. buvo patvirtintas taksų standartas ir pradėta rūpintis, kad šios veislės šunų eksterjeras būtų kuo vienodesnis. Hanoverio parodoje (1883 m.) jau buvo eksponuojami 93 taksai, 1888 m. įkurtas pirmasis Vokietijos taksų augintojų klubas.
Taksų kilmės istorija - tai trumpaplaukių taksų istorija. Kitos dvi veislės - ilgaplaukiai ir šiurkščiaplaukiai taksai - išvestos kur kas vėliau, trumpaplaukius taksus kryžminant su kitų veislių šunimis. Pradžioje vokiečių šunų augintojai visus taksus laikė viena veisle ir skyrė 3 jos atmainas, kurioms būdingi ne tik saviti kailio ypatumai. Skirtingo kailio šunis buvo leidžiama kryžminti. Visų 3 veislių taksų kūno sandara vienoda tik iš pirmo žvilgsnio. Tiesa, dėl kryžminimo šie skirtumai nėra pernelyg ryškūs, tačiau kinologui jie akivaizdūs. Vėliau buvo pripažintos 3 taksų veislės ir uždrausta jas tarpusavyje kryžminti. Tai 1966 m. įrašyta FCI nuostatuose, nors visos 3 veislės žymimos vienu numeriu - 1486 (įrašyta 1964 m.). Ilgaplaukiai taksai buvo išvesti kryžminant trumpaplaukius taksus su spanieliais ir senaisiais vokiečių vachtelhundais (vok. Deutscher Wachtel-hund) - tai pačiai grupei kaip ir spanieliai priklausančiais šunimis. Be kailio ypatumų, ilgaplaukiai taksai paveldėjo ir kai kurias šių veislių šunų savybes: jie švelnesnio būdo, lengviau negu trumpaplaukiai dresuojami, skalydami persekioja toli esantį žvėrį, noriai atneša daiktus, brenda į vandenį.
Trečioji, vėliausiai išvesta taksų veislė - šiurkščiaplaukiai taksai (jie pasirodė tik XVIII a. pabaigoje) kilo kryžminant trumpaplaukius taksus su šnauceriais bei trumpakojais, į taksus panašiais Dendžio Dinmonto bei škotų terjerais. Iš pastarųjų šiurkščiaplaukiai taksai paveldėjo šiurkščius plaukus su minkšta pavilne, šiek tiek pakito jų kailio spalva (pilkšvai gelsva, pilkšvai rusva), galvos forma, ant galvos atsirado ilgų, minkštų plaukų, būdingų Dendžio Dinmonto terjerams. Su taksais dažniausiai medžiojama urvuose - tokiai medžioklei jie puikiai tinka. Taksai gali, visu ūgiu išsitiesę, greitai bėgioti po urvą, pralįsti pro siauras angas, apsisukti, išvarginti persekiojamą žvėrį ir versti jį gintis. Siaurame urve šuo ne visada gali su žvėrimi prasilenkti, todėl retkarčiais išlenda į lauką. Šitaip jis leidžia žvėriui išeiti iš aklinosios urvo dalies, o po to vėl puola jį. Klysta medžiotojai, kurie mano, kad taip elgdamasis šuo gėdingai traukiasi. Šitaip taksai gudrauja - po akimirkos jis vėl urve. Taksai nebijo žvėries, urve nuolat jį persekioja, puola.
Taksas yra mažiausias medžioklinis šuo, todėl kovoti su žvėrimi jis turi ne jėga, o sumanumu. Taksai visada sugeba įvertinti padėtį, priešininko jėgas. Savisaugos instinktas nepalieka šio šuns net pačiame kovos įkarštyje: jis niekada nepuola už save stipresnio priešininko, visada stengiasi būti padėties šeimininkas. Medžiotojai žino, kad medžioklėse taksai žūva labai retai.
Taksai geba daugiau negu tik medžioti urvinius žvėris. Juos reikia dresuoti kaip universalios paskirties šunis. Kai mažai sniego, su jais galima medžioti kaip su skalikais kiškius, lapes, net elnius ir šernus (pastarųjų nemedžioja tik švelnaus būdo ilgaplaukiai taksai). Žvėris nelabai bijo tokio mažo, negreito persekiotojo ir nuo jo bėga netaisyklingais, bet mažais ratais. Elniai nuo taksų traukiasi lėtai, o agresyvūs šernai vienišiai retkarčiais stabteli ir net bando pulti. Tuomet medžiotojas gali prieiti prie žvėries per šūvio atstumą. Taksai geba ieškoti sužeisto žvėries, juos nesunkiai galima išmokyti aptikti nušautus paukščius. Šie šunys gali apieškoti nendrynus, atnešti paukštį iš vandens - tam labiau tiks ilgaplaukiai ir šiurkščiaplaukiai taksai (ne taip greit peršąla, nesusižeidžia į viksvas). Tačiau neverta su taksais medžioti, kai yra daug sniego.
Taksai greitai perpranta visas šeimininko, šeimos narių silpnybes ir stengiasi nebeužleisti jau iškovotų pozicijų. Jei, pvz., švelnumo akimirką taksui buvo leista pagulėti ant lovos ar fotelio, paskui bus nelengva atimti iš jo šią privilegiją - šuo savo teises gins net urgzdamas. Dėl švelnaus, linksmo būdo, prieraišumo, išradingumo ir įgimto humoro jausmo taksui daug kas atleidžiama, ir jis pamažu tampa tikru namų ponu, ima paklusti komandoms tik tuomet, kai įsitikina, kad tai daryti tikrai būtina. Taksai nepakenčia nepagarbaus elgesio, gali smarkiai įsižeisti ir net šeimininkui iškrėsti kokią nors išdaigą - taip šuo bando įtvirtinti savo individualumą. Šiaip jau taksas yra taurus šuo, ilgai nepyksta. Taksus lengva laikyti namuose: jis užima mažai vietos, reikalauja nedaug ėdalo. Panašiai kaip spanielius, foksterjerus, valų ir airių terjerus, taksus gali auginti mieste gyvenantys medžiotojai.

Literatūros šaltinis:
Šunys:"Enciklopedija. – V.: Mokslo ir enciklopedijų laidykla, 1995. D.1 / Karolis Masilionis, Vytautas Klova, Adolfas Kuzavinis ir kt. – 220 p.; iliustr.
Atnaujinta 2005-12-07

Meilė augintiniams * Šunų veislynas Laimės lašas * Labradorų veislynas Lapiai * Veterinaro paslaugos *

Virtualus žurnalas VAIVA.LT jungiantis mintis, darbus ir tai, kas daro mus laimingais!